Sodininkai skiepija medžius. Daržininkai retina daigus. Verslininkai jungia arba atskiria verslus. Šių darbų tikslas – sukurti naują vertę, padidinti augimo (ar veikimo) erdvę, sustiprinti produktyvią šaką, padidinti atsparumą negandoms.
Taip, galima viską palikti natūraliam augimui. Ir tai duos vaisių. Tačiau tai vargu ar priimtina, kai siekiama maksimalių ir stabilių rezultatų. Tiek sode, tiek versle.
Taigi nuo ko pradėti verslo reorganizaciją? Pirmiausia įsigilinti į verslą. Į verslo procesus. Suprasti pelningumo priklausomybę ir investicijų grąžą. Palyginti su konkurentais. Mintyse, popieriuje ar kompiuteryje sumodeliuoti naują verslą: suskaldytą ar kaip tik, sujungtą su nauju. Po to palyginti su verslu, besivystančiu natūralia vaga.
Dažniausia priežastis, verčianti ieškoti verslo skaidymo sprendimo yra krizė įmonėje ir siekis išskaidyti verslą taip, kad vertingiausių dalių nepasiektų kreditoriai. Toks siekis balansuoja ties teisėtumo bei verslo reputacijos riba. Ir retai tokia operacija atneša sėkmę, nes tai tik abejotinomis priemonėmis pašalinta pasekmė, bet ne priežastis.
O problemų priežastis dažniausia yra viena – valdymas. Siekis suvaldyti verslą be komandos ir/arba kompetencijų dažnai priveda prie rinkos galimybių, tendencijų, organizavimo bei kitų verslo veiksnių neįvertinimo.
Taigi suskaidžius problemą į kelias dalis, ji tik toliau dauginsis naujuose padaliniuose.
Prastu pavyzdžiu galėtų būti prastai besiverčiančios gamybinės įmonės skaidymas į juridinius vienetus, kur viename yra sukoncentruojama nekilnojamas turtas, kitoje – gamybiniai įrengimai ir darbuotojai. Ir tai daroma tik dėl to, kad apriboti kreditorių galimybes pasiekti turtą.
Taip, kreditoriams tampa sunkiau pareikšti teises į turtą bankroto atveju. Tačiau tuo pačiu tokia struktūra tik pagreitina bankroto atėjimą, nes nesprendžiamas esminis klausimas dėl ko įmonės rezultatai tapo prasti – produkto ar paslaugos paklausa, kokybės klausimai, technologijos atitikimas, pirkėjų mokumas, tiekėjų parinkimas ir t.t.
Tačiau skaidymas, su tikslu sutvarkyti verslą taip, kad jo valdymas būtų priartintas prie rinkos situacijos yra labai sveikintinas. Čia kaip sodinuko persodinimas į atvirą dirvą: nors pradžioje ir yra stresinė situacija, tačiau ilgainiui augimo laisvė bei grūdinimas realiomis sąlygomis duoda puikių rezultatų.
Geras pavyzdys – gamybinės įmonės suskaidymas į padalinius, kur viename koncentruojamas NT, o kitame – gamybiniai įrengimai ir darbuotojai. Sakysite – prieštarauju pats sau? Ne. Jei toks atskyrimas padaromas siekiant geriau išnaudoti turtą (t.y. jį išnuomoti, parduoti), o gamybos padalinį orientuoti tik į jo pagrindinę funkciją – efektyviai gaminti paklausią produkciją.
Tokia reorganizacija leidžia susiaurinti vadovams valdymo klausimų ratą ir įvesti kuo daugiau rinkos sąlygų įmonių veikloje. Didžiausi skirtumas tarp gero ir blogo skaidymo – tai kodėl ir kada daromas šis veiksmas.
